KREMAVIMAS

Teikiame visas kremavimo paslaugas. Turime didelį urnų asortimentą. Visas urnas galite rasti čia. Kreipkitės į mus bet kuriuo paros metu +37067769629

KREMAVIMAS LIETUVOJE

Laidojimas baltų kultūroje

Senovės baltai savo artimuosius laidodavo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindavo. Šie būdai atitiko mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, nes kiekvienas žmogus priklauso ir tam tikrai stichijai. Po žeme mirusieji buvo laidojami pilkapiuose, 5-7 km nuo gyvenvietės, kilmingesni buvo sudeginami, mat baltai manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Tiek laidojami, tiek deginami mirusieji būdavo su puošniais drabužiais, papuošalais. Dvasininkai kriviai ir krivaičiai buvo linkę susilieti su gamta, todėl jie savo kūnus atiduodavo medžiams, upėms, kalnams.

Mirusiųjų deginimas Lietuvoje

Dabartinės Lietuvos teritorijoje X a. įsigalėjęs palaikų deginimo paprotys gyvavo iki XIII a. 1249 m. sutartyje su Kryžiuočių ordinu lietuviai pasižadėjo nebedeginti lavonų. Tačiau kai kuriose vietovėse – kaip ir kuršių žemėse – net ir XIV a. mirusieji buvo deginami.

KREMAVIMAS PASAULYJE

Civilizacijos ištakose

Palaikų deginimo pradininkais laikomi III-iame tūkst. pr. m. e. Mesopotamijos civilizacijoje gyvenę šumerai. Jie tikėjo, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga. Palaikų deginimo paprotys paplito Pietryčių ir Vidurio Azijos šalyse, Afrikoje. Seniausių žinių apie mirusiųjų deginimą aptikta senovės indų šventraščiuose (Vedose), daug šimtmečių prieš Budą. Daugelis senovės tautų, asirai, babiloniečiai, žydai, su specialiomis apeigomis mirusiuosius degino ant laužo. Panašūs papročiai buvo paplitę ir daugiau nei 1000 metų prieš Homerą Senovės Graikijoje, Romoje – po mirties buvo sudeginti garsieji graikai Hektoras, Achilas, romėnai Pompėjus, Brutas, Augustas, Cezaris, Neronas ir kiti. II a. pr. Kr. mirusiųjų deginimo būdas išplito ir tuose kraštuose, kur gyveno keltai, germanai, slavai. Baltų kraštuose palaikų deginimas paplito I tūkst. po Kristaus. Kai kuriose šalyse laidojimas į žemę buvo vertinamas kaip negarbingas ir skirtas tik nusikaltėliams. Tacitas rašė, kad germanai savo aukštos kilmės mirusiuosius degino ant kadagių, skleidusių malonų kvapą, laužo, o mažiau kilmingus – ant ąžuolo ar skroblo medienos laužo. Ugnis liepsnodavo kelias dienas.

Mirties bijoti nereikia

Pilka urna su sauleN. Marčėnaitė pristatydama naujausią parodą, kvietė būti drąsiais ir nebijoti kalbėti apie mirtį. „Mes pamiršome, kad mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Gyvenimas – tai „memento more“, tik man atrodo, kad į tai nemokam reaguoti paprastai ir santūriai. Pastebėjau, kas labiausiai bijo mirties. Nors gal ir klystu? Tai žmonės, kurie nerealizavo savęs gyvenime. Kurie jaučia, kad kažkas jų gyvenime neišsipildė, neįvyko. Tokie siaubingai bijo mirties. Ir aš galvoju, kad tai labai didelė problema, bet apie tai nekalbame. Aš nenorėčiau nei sureikšminti šitos temos, nei jos apleisti, bet dabar mes mušame į vienus vartus – teigiame gyvenimą, gyvenimo džiaugsmą, ir elgiamės kaip vaikai, kurie vaidina, kad mirtis neegzistuoja. Iš tikrųjų ji neturėtų gąsdinti. Kai žinome, kad po dienos ateis vakaras, tuomet mokame įvertinti dienos trukmę, grožį ir stengiamės iš jos pasiimti kuo galima daugiau. Nes vakaras ateis…“, – atviravo dailininkė.

Kremavimas populiarėja

Pasak krematoriumo direktoriaus Vytenio Labanausko, kremavimo paslaugos Lietuvoje populiarėja. „Pirmais darbo metais turėjome apie 1 400 kremavimų. Antraisiais tikimės – per 2 000. Dabar kas mėnesį sudeginame apie 200 palaikų. Kol kas mūsų paslaugomis naudojasi tik Lietuvos piliečiai“, – sakė V. Labanauskas.

i virsu logotipas