Warning: Illegal string offset 'wplc_chat_delay' in /home/tylosnamai/domains/tylosnamai.com/public_html/wp-content/plugins/wp-live-chat-support-pro/wp-live-chat-support-pro.php on line 909
Gedulas krikščionybės religijoje - skirtumai ir tradicijos. Tylos namai

Gedulas krikščionybės religijoje

Mirtis – skaudus, tačiau neišvengiamas dalykas. Beveik visais atvejais ji sukelia sumaištį ir sunkiai kontroliuojamus pojūčius. Kad būtų lengviau susitaikyti su netektimi ir įveikti neigiamas emocijas, žmonės nuo seno pradėjo ieškoti skirtingų gedėjimo būdų – archeologai randa artefaktų, liudijančių, kad jau akmens amžiuje mirus bendruomenės nariui mūsų protėviai rengdavo gedulo ir laidojimo ritualus. Laikui bėgant gedėjimo skirtumai išryškėjo ne tik tarp įvairių religijų, bet ir tarp tos pačios religijos išpažinėjų skirtinguose regionuose ir religijos atšakose. Šiame straipsnyje apžvelgėme gedėjimo skirtumus krikščionybėje.

gedulas, krikščionybė

Katalikybėje – griežtomis taisyklėmis apibrėžtos gedulo tradicijos?

Katalikybė – stambiausia krikščionybės šaka, kurią oficialiai išpažįsta ir didžioji dauguma lietuvių. Katalikų Bažnyčia turi ilgametę ritualų istoriją ir elgesio taisykles, reglamentuojančias įvairius gyvenimo įvykius, įskaitant mirtį ir gedulą. Nors taisyklės bėgant metams nepasikeitė, tačiau taisyklių laikymasis šiandien yra nebe toks griežtas. Katalikiškos gedulo tradicijos daugiausia dėmesio skiria mirusiojo kelionei į dangų ir maldai dievui, kad jis suteiktų stiprybės išgyventi artimo žmogaus praradimą.

Romos Katalikų Bažnyčioje yra įprasta prie mirusiojo gedėti dvi dienas, o trečiąją jį laidoti, tačiau dėl greitėjančio gyvenimo tempo ir liberalesnių pažiūrų ši tradicija pamažu nyksta. Katalikybėje tradiciškai minima laidotuvių diena, 7-ta, 30-ta diena po mirties (ketvirtinės) ir metinės. Šių dienų metu yra aukojamos Šv. Mišios.

Bene labiausiai žinoma gedulo išraiška Lietuvoje – mums įprastas juodų drabužių dėvėjimas gedulo metu – atsirado Romėnų laikais ar netgi anksčiau. Romos Katalikų Bažnyčia 1969 metais gedulo spalvomis taip pat pripažino ir violetinę bei baltą. Ir nors gedulo nešiojimas nėra reglamentuotas jokiuose Bažnyčios dokumentuose, tačiau Lietuvoje įprasta, kad jis yra nešiojamas metus laiko mirus tėvams, pusę metų – sutuoktiniui, tris mėnesius – broliui ar seseriai. Šiandien šių tradicijų laikymasis dažnai priklauso nuo asmeninių norų ir nuo individo įsipareigojimų bažnyčiai ir jos ritualams.

Gedulo skirtumai stačiatikybėje

Įprastai stačiatikiai rengia mirusiojo laidotuves kitą arba trečią dieną po mirusiojo mirties, būtinai dienos metu. Ortodoksai tiki, kad mirtis vyksta tada, kai siela atsiskiria nuo kūno. Graikų Ortodoksų religijoje, kai kas nors miršta, artimieji atlieka mirusiojo „vertinimą“ – per šį maždaug valandos trukmės procesą yra vertinamas mirusiojo elgesys ir tikėjimas kai jis dar buvo gyvas.

Beveik kiekvienų stačiatikių laidotuvių metu namuose yra laikomas atviras mirusiojo karstas, prie kurio gedi artimieji. Taip pat prie karsto padedama religinė ikona, kurią bučiuoja visi gedintieji. Namas iš išorės būna papuoštas gėlėmis ir kryžiumi, o karsto dangtis padedamas verandoje ar namo priekinėje dalyje, kad praeiviai matytų, jog name vyksta šarvojimas.

40-oji diena po mirties turi didelę reikšmę stačiatikių religijoje. Tai yra laikotarpis, kurį mirusio siela klajojo žemėje, o 40-ąją dieną prasideda sielos kilimas į dangų. Tai – svarbiausia diena gedulo laikotarpiu, todėl praėjus maždaug 40 dienų po laidotuvių, artimiausią tai dienai sekmadienį, yra rengiamos mirusiojo atminimo Mišios.

Yra šalių, pavyzdžiui, Gruzija – kuriose stačiatikiai per šventes aplanko mirusiojo kapą ir imituoja, kad švenčia ir linksminasi drauge su juo.

Kartais Stačiatikių Bažnyčios tikinčiųjų tarpe gedintys vyrai nesiskuta 40 dienų. Tikėjimo tradicijas išlaikiusių stačiatikių šalyse taip pat gana įprasta, kad našlės gedulo suknelę nešioja visą likusį gyvenimą po sutuoktinio mirties.

Pabaigai

Akivaizdu, kad nors skirtingose krikščionybės atšakose skiriasi religiniai įsitikinimai, tačiau krikščionybės religija laikosi gana panašių gedulo principų ir dalijasi panašiais laidojimo ritualais. Šie ritualai – nesvarbu, nustatyti Bažnyčios ar savaime gimę visuomenėje – turėtų būti priimami pagal kiekvieno žmogaus asmeninius įsitikinimus ir skirtingą požiūrį. Kiekvienas žmogus yra individualus ir tiek gedulo trukmę, tiek patį gedulą suvokia skirtingai – svarbiausia, kad pačiam gedinčiajam būtų lengviau išgyventi skaudžią netektį ir su ja susitaikyti.

i virsu logotipas